Nusprendžiau išdėstyti keletą minčių su viltimi, kad galbūt kas nors perskaitys ir susimąstys. 

Pastebėjau (ir džiugu), kad Lietuvoje žmonės ganėtinai kultūringi. Parduotuvėse, niekas nelenda be eilės, visi mandagūs “atsiprašau” - “prašau”, niekas nesistumdo ir nerėkia ant kitų. Šaligatviai nebe taip šiukšlinami, o parkuose jau yra nesulaužytų suoliukų (ir netgi neapšnerkštų). 

Žinoma, visada nemalonūs tie pavieniai, besigrūdantys teatro rūbinėje arba užgauliojantys praeivius gatvėje. tie pavieniai. pavieniai. ir jais piktinamės visi. gerai, kad jų mažuma:)

Koks skirtumas tarp kultūros parduotuvėje ir gatvėje? Tie patys žmonės, tie patys skirtingi požiūriai, tas pats skirtingas išsilavinimo lygis, tas pats skirtingas intelektas - tos pačios skirtingos asmenybės.

Na, juk esminis tik vienintelis skirtumas.  Parduotuvėje judame savomis kojomis, savo patogumui stumdydami vežimėlį ar nešdami krepšelį. Tuo tarpu gatvėje judame savo patogumui valdydami tansporto priemones. Priemones. Ne asmenybes, ne charakterius, ne super duper intelektą. Tad gatvėje iš tikrųjų važiuoja ne nissan, renault, audi, ford ir t.t., bet Jonas, Marius, Eglė, Petras, Margarita ir Mindaugas. Turbūt juokinga būtų, jeigu parduotuvėje sakytume “vos neatsitrenkiau į maksimos maišelį, o tas languotas krepšys vos nenuvertė visos alaus lentynos”. nesąmonė. Kelyje juk irgi iš tiesų praleidžiame ne  golfą, mondeo ar volvo, o tiesiog Joną, Petrą ar Nijolę. arba dar vienas pavyzdys: įsivaizduokim, kad pieno produktų skyriuje “piko” metu (t.y. masinio apsipirkinėjimo laiku - pvz apie 18-19 val.) bandote prisibrauti prie pieno. Ir niekas jūsų tiesiog neleidžia prieiti. maža to, kai pakelis jau ranka pasiekiamas, staiga koks nors švelniai tariant “pieno ištroškęs pyp” jus nubloškia į kitą pieno produktų skyriaus pusę.

Gatvė ar parduotuvė, greitkelis ar kioskas. visur juk tik mes. žmonės. tu ir aš.

gerbkime vieni kitus ačiū