Dievaži, baimė kartais gali sužlugdyti viską aplink. Blogiausia, kad ji ne tik atima sveiką protą, bet ir tavo ateitį. Nes atsibudęs vieną rytą, supranti, kad nebegali nieko. Kad net pakelti telefono ragelį ar parašyti paprastą sakinį kainuoja tiek daug, o kur lieka tuomet gyvenimo planai, norai, troškimai, svajonės ir visa kita…
Bet dar blogiau yra bijoti pačių baimių. Štai kaip vieną dieną atsidūriau psichoterapeuto kėdėje. Ir dėkoju gyvenimui, kad jis suklostė visas aplinkybes taip, jog neišvengiamai teko ten nupėdinti.
Nepasiduodu. Ir kovoju kaip su vėjo malūnais. Atiduočiau bet ką, kad vieną dieną tai tiesiog dingtų.
Nėra nieko labiau žlugdančio kaip suvokimas, kad gali viską, bet negali.
Šiuo metu skaitau “Pagrindines baimės formas” ir stengiuosi įminti mįslę, kaip čia taip atsitiko. ir būtent man. tai, kuri iki šiol pramušta galva veldavosi į viską, į ką apskritai įmanoma įsivelti. Kažkokia keista gyvenimo ironija.
Tad čia ir vėl I’m back. Parašyti bet ką ir bet kaip ir išgirsti save. Norėtųsi gražių tercijų ir kvartų. ir kvintakordų ir dominantseptakordų.
