Vienišai. Štai kaip gyvenu ir renkuosi gyventi. Kiekvieną dieną, ką ten dieną, kiekvieną akimirką galiu rinktis kitaip, o pasirenku tą patį. Galvojat norisi taip? Tebūnie prakeikta ta akimirka, kai išroviau norą kažką turėti šalia. O roviau labai skausmigai ir ilgai. Negaliu net suprati, ar buvau tokia naivi, o gal kvaila, jog tikrai tikėjau, kad galima gyventi be vyro šalia. Be jokio vyro. Ir iš tikrųjų. galima. Suprantu, kad galima tiek daug. galima ir savęs neklausyti, galima ignoruoti emociją, pojūtį. Bet kodėl reikėtų tai daryti?
Kiekvienas mūsų veiksmas ar sprendimas turi savo logiką ir yra vienaip ar kitaip pagrįstas. Net tada kai sakome, kad nežinau, kodėl taip ar anaip padariau, iš tiesų žinome. Žinome sau, bet kartais taip giliai, kad net patys sau neleidžiame tą atsakymą išskaityti. Kiekvienas praeities žingsnis, kvailiausias sprendimas turėjo savo logiką. Dažnai pamirštame, kas buvome, tad kankinamės, graužiam save dėl to, ko kitaip padaryti niekaip negalėjome, nes tiesiog nesuvokėme dalykų, kuriuos žinome dabar.
taigi aš visiškai sąmoningai laisva valia nusprendžiau daugiau nemylėti jokio vyro, nekurti nieko su jais. ir turėjau tam puikią priežastį. Buvau maksimalistė. Man reikėjo visko čia ir dabar. Nepakėliau nenusisekusių bandymų nebebūti viena. Tai būdavo siaubinga. Depresijos iki pamišimo, iki nesikėlimo iš lovos ištisais mėnesiais dėl to, ko iš tiesų net nebuvo. Niekada nedraugavau su vaikinu. Rimtai nedraugavau. Niekada nebuvau siekiama. Įtariu, jog turėjau desperacijos žymę veide. Tik ne tas amžius buvo ją plačiau analizuoti, tad ir dabar nesu tikra, kaip buvo iš tikrųjų. Turbūt pusė pasaulio galėtų juoktis į veidą tai niolikmetei, kuria buvau aš. į stereotipą netilpau. Bet buvau, kas buvau. Gal ir dabar esu tokia, nežinau. Taigi tokia ir priėmė sprendimą. Visada galvojau esanti bevalė, tačiau valios tam kartui man užteko. Jos turėjau daugiau nei reikėjo. Iki tol, kol vieną dieną supratau, kad tikrąja to žodžio prasme nebežiūriu į vyrus. Jokius ir jokiomis aplinkybėmis. Supratimas, kad tame nėra nieko gero atėjo gerokai vėliau. Tada, kada šis įprotis būti vienai vienai vienai buvo taip nusėdęs į sielą, kad kitaip gyventi ir galvoti buvo nebeįmanoma.
Taigi čia aš. Viena. Kurios širdis matyt vis dar lakioja fantazijomis apie kažką tobula, tik protas yra taip atšaldytas, kad nebesugeba sugeneruoti nieko realesnio už nerealų. Štai kaip save nubaudžiau už per stiprius išgyvenimus (kaip ironiška, juk jie visiškai nuo manęs neprikausė – juk nesirenkam KAIP jausti..).
štai aš. Psichologo kėdėje bandau sugrįžti atgal. Nes įprotis būti vienai peraugo į nesuvokiamo dydžio santykių baimę. Negaliu susitikti kavos su patinkančiu vyru. Ką ten su patinkančiu, net su visiškai nedominančiu liurbiu nebegaliu.. Nevaldoma panika, nevaldomos fizinės reakcijos, kurių ignoruoti neįmanoma. Kaip norėčiau atsukti laiką atgal ir pasirinkti kitaip. Dabar kas dieną bandau pasirinkti būti neviena. Bandau.
Niekas turbūt net neįsivaizduoja, kokių neįtikėtinų “atmaskių” gali prikurti smegenys, kai nustatai sau nepalankų režimą. Labai stengiuosi jį pakeisti. Nebenoriu būti viena.
