What you give and contribute makes you a life.

Atrodo, dar noriu, kad kiaulės skraidytų.

Kiekvienas mūsų veiksmas ar sprendimas turi savo logiką ir yra vienaip ar kitaip pagrįstas. Net tada kai sakome, kad nežinau, kodėl taip ar anaip padariau, iš tiesų žinome. Žinome sau, bet kartais taip giliai, kad net patys sau neleidžiame tą atsakymą išskaityti. Kiekvienas praeities žingsnis, kvailiausias sprendimas turėjo savo logiką. Dažnai pamirštame, kas buvome, tad kankinamės, graužiam save dėl to, ko kitaip padaryti niekaip negalėjome, nes tiesiog nesuvokėme dalykų, kuriuos žinome dabar.

taigi aš visiškai sąmoningai laisva valia nusprendžiau daugiau nemylėti jokio vyro, nekurti nieko su jais. ir turėjau tam puikią priežastį. Buvau maksimalistė. Man reikėjo visko čia ir dabar. Nepakėliau nenusisekusių bandymų nebebūti viena. Tai būdavo siaubinga. Depresijos iki pamišimo, iki nesikėlimo iš lovos ištisais mėnesiais dėl to, ko iš tiesų net nebuvo. Niekada nedraugavau su vaikinu. Rimtai nedraugavau. Niekada nebuvau siekiama. Įtariu, jog turėjau desperacijos žymę veide. Tik ne tas amžius buvo ją plačiau analizuoti, tad ir dabar nesu tikra, kaip buvo iš tikrųjų. Turbūt pusė pasaulio galėtų juoktis į veidą tai niolikmetei, kuria buvau aš. į stereotipą netilpau. Bet buvau, kas buvau. Gal ir dabar esu tokia, nežinau. Taigi tokia ir priėmė sprendimą. Visada galvojau esanti bevalė, tačiau valios tam kartui man užteko. Jos turėjau daugiau nei reikėjo. Iki tol, kol vieną dieną supratau, kad tikrąja to žodžio prasme nebežiūriu į vyrus. Jokius ir jokiomis aplinkybėmis. Supratimas, kad tame nėra nieko gero atėjo gerokai vėliau. Tada, kada šis įprotis būti vienai vienai vienai buvo taip nusėdęs į sielą, kad kitaip gyventi ir galvoti buvo nebeįmanoma.

Taigi čia aš. Viena. Kurios širdis matyt vis dar lakioja fantazijomis apie kažką tobula, tik protas yra taip atšaldytas, kad nebesugeba sugeneruoti nieko realesnio už nerealų. Štai kaip save nubaudžiau už per stiprius išgyvenimus (kaip ironiška, juk jie visiškai nuo manęs neprikausė – juk nesirenkam KAIP jausti..).

štai aš. Psichologo kėdėje bandau sugrįžti atgal. Nes įprotis būti vienai peraugo į nesuvokiamo dydžio santykių baimę. Negaliu susitikti kavos su patinkančiu vyru. Ką ten su patinkančiu, net su visiškai nedominančiu liurbiu nebegaliu.. Nevaldoma panika, nevaldomos fizinės reakcijos, kurių ignoruoti neįmanoma. Kaip norėčiau atsukti laiką atgal ir pasirinkti kitaip. Dabar kas dieną bandau pasirinkti būti neviena. Bandau.

Niekas turbūt net neįsivaizduoja, kokių neįtikėtinų “atmaskių” gali prikurti smegenys, kai nustatai sau nepalankų režimą. Labai stengiuosi jį pakeisti. Nebenoriu būti viena.

Bet dar blogiau yra bijoti pačių baimių. Štai kaip vieną dieną atsidūriau psichoterapeuto kėdėje. Ir dėkoju gyvenimui, kad jis suklostė visas aplinkybes taip, jog neišvengiamai teko ten nupėdinti.

Nepasiduodu. Ir kovoju kaip su vėjo malūnais. Atiduočiau bet ką, kad vieną dieną tai tiesiog dingtų.

Nėra nieko labiau žlugdančio kaip suvokimas, kad gali viską, bet negali.

Šiuo metu skaitau “Pagrindines baimės formas” ir stengiuosi įminti mįslę, kaip čia taip atsitiko. ir būtent man. tai, kuri iki šiol pramušta galva veldavosi į viską, į ką apskritai įmanoma įsivelti. Kažkokia keista gyvenimo ironija.

Tad čia ir vėl I’m back. Parašyti bet ką ir bet kaip ir išgirsti save. Norėtųsi gražių tercijų ir kvartų. ir kvintakordų ir dominantseptakordų.

Labai daug graziu zmoniu. ir daugybe is ju vienisi. ir visi vienisi kazkodel paranojiskai kazko bijo. bijo atsistoti ir pabandyti sukurti kazka. jei ne linksma nuotyki, tai rimta santyki. bent kazka.

visuotine hipochondrija. Toks jausmas, kad jeigu pasakai “labas”, vadinasi, persiesi arba siulaisi i zmonas. nesveikai daug graziu mergiociu ir simpatisku vaikinu. daug graziu jaunu sexy zmoniu.

ko mes bijom? kodel tiesiog negalim lengvabudiskai koketuoti ir negalvoti apie tai, kas bus ryt?

visa vakara prasokau su simpatisku vaikinuku. ir ne per atstuma. ir toli grazu ne saltai ir tolimai. kazkaip netycia ji pabuciavau, o jis pasake “negaliu”. kas cia buvo?… zinau, kad nei jis mergaite turi, nei jis skyrybas isgyvena. ir po velniu, as gi nieko jam ir nesiuliau! paprastas akimirkos impulsas. what da f… ar cia tik man vienai atrodo, kad galejom aptureti paprasta maza nuotykiuka. ir niekada nebesusitikti. o juk taip kartais daug idomaiu.

ir ka tada gali galvoti? ka gali galvoti apie paprasta valiukiska lakstyma i pasimatymus, koketavima visur ir visada, is proto varanti flirta, nepaprastus nors nieko nereiskiancius zvilgsniukus ir kitus mielus dalykelius, kuriais taip gera dalintis su visais. ta va. kas mums yra?..

Pastebėjau (ir džiugu), kad Lietuvoje žmonės ganėtinai kultūringi. Parduotuvėse, niekas nelenda be eilės, visi mandagūs “atsiprašau” – “prašau”, niekas nesistumdo ir nerėkia ant kitų. Šaligatviai nebe taip šiukšlinami, o parkuose jau yra nesulaužytų suoliukų (ir netgi neapšnerkštų). 

Žinoma, visada nemalonūs tie pavieniai, besigrūdantys teatro rūbinėje arba užgauliojantys praeivius gatvėje. tie pavieniai. pavieniai. ir jais piktinamės visi. gerai, kad jų mažuma:)

Koks skirtumas tarp kultūros parduotuvėje ir gatvėje? Tie patys žmonės, tie patys skirtingi požiūriai, tas pats skirtingas išsilavinimo lygis, tas pats skirtingas intelektas - tos pačios skirtingos asmenybės.

Na, juk esminis tik vienintelis skirtumas.  Parduotuvėje judame savomis kojomis, savo patogumui stumdydami vežimėlį ar nešdami krepšelį. Tuo tarpu gatvėje judame savo patogumui valdydami tansporto priemones. Priemones. Ne asmenybes, ne charakterius, ne super duper intelektą. Tad gatvėje iš tikrųjų važiuoja ne nissan, renault, audi, ford ir t.t., bet Jonas, Marius, Eglė, Petras, Margarita ir Mindaugas. Turbūt juokinga būtų, jeigu parduotuvėje sakytume “vos neatsitrenkiau į maksimos maišelį, o tas languotas krepšys vos nenuvertė visos alaus lentynos”. nesąmonė. Kelyje juk irgi iš tiesų praleidžiame ne  golfą, mondeo ar volvo, o tiesiog Joną, Petrą ar Nijolę. arba dar vienas pavyzdys: įsivaizduokim, kad pieno produktų skyriuje “piko” metu (t.y. masinio apsipirkinėjimo laiku – pvz apie 18-19 val.) bandote prisibrauti prie pieno. Ir niekas jūsų tiesiog neleidžia prieiti. maža to, kai pakelis jau ranka pasiekiamas, staiga koks nors švelniai tariant “pieno ištroškęs pyp” jus nubloškia į kitą pieno produktų skyriaus pusę.

Gatvė ar parduotuvė, greitkelis ar kioskas. visur juk tik mes. žmonės. tu ir aš.

gerbkime vieni kitus ačiū

Ji nuostabi maža piktčiurna. Reikėtų pamatyti jos akis – atrodo privažiuos ir įkąs.

Na ką, dar keliskart pagilinau savo priklausomybę

2. Naujas automobilis, nesvarbu kad jis senas, panai gali sukelti tam tikrų nerealių pojūčių, kurie sąlygoja abejones dėl vyrų reikalingumo apskritai

3. Vis dar yra moterų, kurios nemoka nustatyti radijo stočių (what da f…!!)